Siekdamas atkreipti dėmesį į etnografinių regionų kultūrinius ypatumus, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Trakų viešosios bibliotekos vyr. metodininkė Meida Vitovičiūtė ir IT specialistas Vladlenas Moželko su edukacine programa „Lietuvių tautinis kostiumas“ ir „Kalendorinių apeigų šventės” gruodžio 7 dieną atvyko į Paluknio vidurinės mokyklos aktų salę, kurioje svečių laukė Paluknio „Medeinos” gimnazijos ir Paluknio vidurinės mokyklos mokiniai.
Filmų peržiūrą inicijavo Paluknio bibliotekos vedėja Danutė Nekulsian, kuri tarė ir įžangos žodį. Ji pristatė atvykusius svečius ir pateikė informacijos apie Lietuvos etnografinius regionus: Mažąją Lietuvą, Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Šios edukacinės programos metu galima buvo sužinoti, kokius drabužius XIX–XX a. pradžioje dėvėjo žmonės Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Mes buvome supažindinti su didele ir savita Lietuvos etnografinių regionų tautinių kostiumų įvairove.
Filmuose buvo pateikta informacija apie tai, kad Lietuvos etnografinių regionų gyventojai praeityje ne tik kalbėjo skirtingomis tarmėmis, bet ir jų drabužiai turėjo visai teritorijai būdingų bruožų. Tautinis kostiumas – tai išeiginiai mūsų protėvių drabužiai, kai kiekvienas kraštas, kiekviena parapija laikėsi savos mados, ne tokios kaip jų kaimynai.
Aukštaitės ir dzūkės mėgo šviesesnius apdarus, prie jų derino baltas prijuostes, žemaitės ir suvalkietės – kontrastingesnius, tamsiai mėlyną ir žalią spalvą derino su raudona. Jų sijonams būdingos išilginės raudonos juostos, raudonos skarelės. Pačios gražiai pasipuošdavo, nepamiršdavo ir vyrų. Jų vyrai dėvėjo baltus siuvinėtus marškinius, ilgus lininius, vilnonius švarkus ar sermėgas, galvas puošdavo dailiomis skrybėlėmis, tautines juostas rišdavo ne tik ant liemens, jų nepamiršdavo užrišti ir ant batų aulų.
Žemaitija – amžina Aukštaitijos priešprieša. Žiūrint į jų audinius, kartais atrodo, kad aukštaitėms ir žemaitėms buvo duoti tokie pat siūlai, tokie pat dažai, tačiau jos ėmė ir specialiai viską išaudė taip, kad kuo labiau skirtųsi vienos nuo kitų. Žemaičių moterys, kaip ir aukštaitės, vilkėjo marškinius su įaustais raudonais raštais, tačiau kitokiais, smulkesniais. Jų sijonai dažniausiai būdavo išilgai dryžuoti, labai ryškių spalvų. Ypač ryškių ir sodrių spalvų buvo Šiaurės Žemaitijos audiniai XIX a. Suvalkijoje gyveno daug pasiturinčių valstiečių. Jų išeiginiai drabužiai buvo siuvami iš puikios kokybės naminių ir fabrikinių audinių. Kostiumuose senos vietinės tradicijos dažnai būdavo praturtinamos naujomis idėjomis, perimtomis iš miestų bei dvarų kultūros. Antroje filmo dalyje buvo pristatytos lietuvių kalendorinės šventės. Mes buvome supažindinti su pagrindinėmis lietuvių kalendorinėmis šventėmis, jų apeigomis, papročiais. Pristatant Kūčias, Kalėdas ir Trijų Karalių šventę, siekta parodyti jų sudedamąsias dalis: pasiruošimo darbus, bažnytinius ceremonialus ar kitų šventės apeigų fragmentus, svarbiausius šventės simbolius. Filme buvo pateikta nemažai medžiagos apie visuotinai Lietuvoje švenčiamas šventes, ypač apie jų vertingiausius beišnykstančius sakraliojo laiko momentus, kai tam tikrais veiksmais ar elgesiu siekta numatyti ir nulemti ateitį.
Filmų peržiūros metu aktų salėje vyravo ypatinga rimtis. Iš smalsių mokinių žvilgsnių galima buvo suprasti, kad vaizdai, matomi ekrane, jiems buvo nauji ir įdomūs. Mokiniai, sugrįžę į klases, iš karto su mokytojais aptarė matytus vaizdus, išsakė savo nuomonę. Dabar belieka tik laukti pavasario, nes bibliotekos vedėja pažadėjo mokiniams surengti filmų peržiūros seansą po atviru dangumi.
Daiva Daukševičienė,
lietuvių kalbos mokytoja