Šių metų balandžio 15-ąją 26 mūsų gimnazijos 4–8, I–III G klasių mokiniai bei juos lydintys geografijos mokytojas Robertas Šalna ir istorijos mokytojas Dainius Kuchanauskas išvyko į įdomią bei įspūdžių kupiną geografinę-istorinę ekspediciją po krašto apylinkes.

Dar prieš mėnesį geografijos būrelio užsiėmime mokytojui Robertui su mokiniais tyrinėjant ypač tikslius, lazerio impulsais parengtus skaitmeninius 3D reljefo žemėlapius, dėmesį atkreipė vos už 9 km nuo gimnazijos esantys įdomūs reljefo dariniai, kuriuos naudojant įvairias priemones buvo nutarta gyvai patyrinėti.

PIRMASIS tyrimo objektas – Trakų ir Vilniaus rajonų sandūroje prie Palygainių kaimo esanti Ilgučio ežero sala. Dėmesį patraukė tai, kad šios nedidelės salos vakarinėje dalyje yra pailgos formos neįprastai stataus šlaito kalva, kuri  lygiose apylinkėse išsiskiria savo santykiniu aukščiu ir forma. Viena pirmųjų minčių – tai galėjusi būti piliavietė ar kitokio pobūdžio gynybai skirta vieta, kurią mūsų protėviai galėję dirbtinai paaukštinti. Kita mintis – tai natūraliai susiformavusi ledyninės kilmės sala, o galbūt net ir keimas (išraiškinga kalva, kuri susidarė tirpstant ledynui, kai vandens srautas sunešė ir sukaupė nuogulas į plyšius ar įdubas ant ar po ledu).

Išsiaiškinus, kad ši teritorija ir jos apylinkės nėra saugomų teritorijų ribose, nutarta patekti į salą pėsčiomis ir įvairiais metodais patyrinėti. Tam reikėjo pereiti rimtą kliūtį –pelkę. Būnant vietoje nustatyta, kad tai žemapelkės tipo pelkė, ir naudojant žemėlapius bei dronus pasirinkta saugiausia kryptis ją pereiti. Ekspedicijoje talkinęs istorijos mokytojas Dainius Kuchanauskas įdomiai ir detaliai papasakojo apie viduramžiais naudotus slaptuosius mūsų protėvių takus per pelkes – kūlgrindas ir medgrindas, kurios padėdavusios sumaniai apsiginti nuo priešų nenaudojant ginklo. Ekspedicijos dalyvių nuostabai, dalis šios pelkės tako ir buvo grįsta medžių dalimis (daugiausia – supjaustytomis beržų kamienų), todėl avėdami aukštus guminius batus ir nenukrypdami nuo tako grupės nariai saugiai ją perėjo.  Bene didžiausią emocijų pliūpsnį mokiniai gavo brisdami per klampiausią, vietomis iki kelių apsemiančią pelkės vietą, kurioje formuojasi durpės.

Galiausiai pasiekę sausą salos dalį keliauninkai pajuto, kaip reljefas ėmė kilti, ir netrukus visi atsidūrė ties aukščiausia kalvos dalimi, nuo kurios atsivėrė nuostabi panorama į Ilgučio ežero platybes. Nieko nelaukus pasiskirstyta grupelėmis ir imtasi tyrimų: vieni kasė duobes nuolaužinių dalelių grunto ir kultūrinio sluoksnio paieškų tyrimui, antri metalo ieškikliais bandė rasti archeologinių radinių, treti – „paleido“ dronus nuotraukoms, ketvirti – ieškojo tinkamiausios vietos pietums.

REZULTATAS: kultūrinio (degintino) sluoksnio neaptikta, tai tikriausiai paneigtų hipotezę, jog ši vieta galėjusi būti apgyvendinta gynybos tikslais nuo senų laikų ir kad čia galėjusi būti piliavietė. Šaunios ieškotojų komandos surasti radiniai apytiksliai siekia XX amžių. Buvo iškasta lengvojo lydinio (greičiausiai aliumininio) paprastas žiedas, 1983 metų SSSR moneta bei įvairių neaiškios paskirties metalinių rakandų. Nuolaužinių dalelių grunto tyrimas parodė, kad skirtingose kalvos vietose vyrauja stambių frakcijų dalelės. Daugiausia – žvirgždas ir gargždas. Tai dar labiau priartina prie hipotezės įrodymo, kad šis iki 8 metrų aukščio iškylantis asimetriškos reljefo formos objektas gali būti keimas.

ANTRASIS tyrimo objektas – vos kilometro atstumu nuo Ilgučio ežero esantis siauras, ilgas bei vingiuotas kalvagūbris. Važiuojant nuo Vilniaus link Paluknio, priešingoje nei Šventininkų kaimas kelio pusėje galima jį pastebėti apaugusį mišku ir iškilusį virš lygių žemdirbystės laukų. Geografijos būrelio užsiėmimuose nagrinėjant tos vietovės reljefo žemėlapius nekilo abejonių, kad lyg gyvatė vingiuojantis ir Asdrės upelio erozijos į dvi dalis padalintas paaukštėjimas yra vienas ir tas pats matytas objektas. Tyrinėjant kitus pavyzdžius išsikelta hipotezė, kad tai gali būti išskirtinis ir gana retas ledyninės kilmės objektas Lietuvoje, vadinamas ozu. Ozai dažnai yra saugomi kaip gamtos paveldo objektai ir dėl savo geologinės reikšmės, ir dėl unikalios formos svarbūs tiek mokslui, tiek turizmui.

Ekspedicijos antrojoje dalyje per trumpą laiką reikėjo atlikti šio objekto nuolaužinių dalelių grunto tyrimą ir pagal jį nustatyti, ar tai galįs būti ozas. Jau einant šalia dirbamų laukų buvo matyti, kad juose, esančiuose arčiau kalnelio, daugėja žvyro, gargždo, smulkių riedulių. Atlikus du kasimo tyrimus įsitikinta, kad tai daryti yra sudėtinga – kastuvas nuolat atsimuša į stambių frakcijų nuolaužas ir tapo akivaizdu, kodėl šios teritorijos žemdirbiai nesirinko žemei arti. Ekspedicijos dalyviai bandė pasiekti antrą, dar įspūdingesnę, tačiau upelio perkirstą kalvagūbrio dalį. Joje iš tolo matėsi senas spygliuočių miškas ir, remiantis žemėlapiais, 6 metrus iškilusi plokštuma. Apipelkėjęs upelio melioracinis griovys buvo per gilus ir pavojingas, tad nutarta šioje vietoje sustabdyti ekspediciją. Ją planuojama pratęsti jau iš kitos pusės upelio kranto artimiausiomis savaitėmis.

REZULTATAS: antrojo objekto – vingiuoto kalvagūbrio – tyrimas sustiprino prielaidą, kad tai gali būti ozas, viena retesnių ledyninės kilmės reljefo formų Lietuvoje. Grunto struktūra (žvyras, gargždas) ir forma (siaura, vingiuota kalva) atitiko tipiškus ozo požymius.

Neabejotina, kad ši geografinė-istorinė ekspedicija praplėtė praktinio tyrinėjimo, komandinio darbo ir patyriminio mokymosi patirtis. Remdamiesi iš anksto numatytomis hipotezėmis ir naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis (3D reljefo modelius, dronus, metalo ieškiklius) bei senaisiais metodais (grunto nuolaužinių dalelių tyrimo metodą, 1875 m., 1917 m. ir 1962 m. topografinius žemėlapius), mokiniai ne tik gilino žinias apie savo krašto reljefą, istoriją, bet ir patys tapo tikrais tyrėjais – tyrinėjo mažai pažintas vietoves, pritaikė geografinio mąstymo įgūdžius, įgijo naujos informacijos apie ledyninės kilmės reljefo formas, pelkių pritaikymą kovose su kryžiuočiais ir kt.

Ekspedicija suteikė mokiniams ne tik vertingų geografijos, geologijos ir istorijos žinių, bet ir nepamirštamų įspūdžių, praktinių įgūdžių, galimybę atsiskleisti savarankiškumui ir gebėjimui veikti komandoje. Siekiant ekspedicijos tyrimo rezultatų patvirtinimo, artimiausiu metu ketinama kreiptis į mokslininkus – geologus.

Geografijos mokytojas Robertas Šalna