Kovo 15 dieną mūsų gimnazijos 6 ir 8 kl. mokiniai išsiruošė į filmo „Emilija iš Laisvės alėjos” peržiūrą. Šis filmas skirtas žmonėms, kurie apie sovietmetį žino tik iš artimųjų pasakojimų, istorijos pamokų mokyklose. Žiūrovams patraukliu būdu kino juosta perteikia tragiškus ilgo Lietuvos okupacijos laikotarpio įvykius: pokarį su išduotais partizanais, be teisių likusius jų vaikus, KGB persekiojimus, Romo Kalantos susideginimą, studentų protestus.
Žiūrint filmą nesunku suprasti, jog kiekvienas ženklas, rodantis, kad žmonių širdyse dar degė viltis atgauti nepriklausomybę, kiekvienas maišto protrūkis ir kiekvienas žmogus, norintis turėti savo įsitikinimus, o ne tuos, kurie yra „teisingi“, buvo sumenkinamas, nubaudžiamas arba sunaikinamas. Vienintelis ginklas prieš tokią neteisybę – tai viltis. Viltis, kuri gali paguosti, suteikti stiprybės ir drąsos. Viltis, kuri liepia stotis, nors kiekvienas naujas kritimas yra skaudesnis už ankstesnįjį.
Nors mokiniai nėra patyrę nieko panašaus į matytas scenas, tačiau jie jautė, koks didelis skausmas slėgė žmones, kaip apgavystės ir dviveidiškumas smaugė išdavikus ir kiek lietuvis buvo pasiryžęs paaukoti dėl kitokios – laisvos Lietuvos. Šiandien mes galime džiaugtis laisve, kadangi tų laikų kovotojai nesitaikė su buvusia padėtimi.
Tikiuosi, jog ši kvapą gniaužianti istorija mokiniams leis kitaip pažvelgti į savo senelių ar tėvų jaunystę, kuri nepaisant sudėtingo laikmečio buvo audringa, kupina išbandymų, meilės ir gebėjimo būti laisviems baimės sukaustytoje visuomenėje.